Eleocharis acicularis yra žemas augalas, panašus į žolę, su smulkiais, siaurais lapais, jei augimo sąlygos yra geros. Vienas iš naujų jo naudojimo būdų yra kaip inkaras, laikantis Riccia žemai. Pirmiausia, prilaikykite Riccia akmenukais, tada į ją įsodinkite Eleocharis. Yra daugiau nei 100 Eleocharisrūšių ir jas yra sunku atskirti vieną nuo kitos.

Charakteristikos:
Šeima: Cyperaceae
Regionas: visas pasaulis
Aukštis: 10-15 cm
Plotis: 5-+ cm
Apšvietimas: nuo vidutinio iki labai stipraus
Temperatūra: 15-25° C
Vandens kietumas: nuo minkšto iki kieto
pH: 5-8 pH
Augimo greitis: vidutinis
Reiklumas: vidutinis

http://www.xxxanalworld.info/

Advokatai ieško Lietuvos žydams anksčiau priklausiusių religinės paskirties statinių, kuriuos valstybė planuoja grąžinti šiai bendruomenei. Dienraštis “Lietuvos rytas” rašo, kad netrukus Lietuvos archyvų departamentas turi pateikti 63 pastatų dokumentus, įrodančius, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą jie priklausė žydų bendruomenei.

24 iš jų yra Vilniuje, 22 - Kaune, 12 - Panevėžyje, 5 - Ukmergėje. Šių metų pradžioje Lietuvos archyvams buvo pateikti du žydų bendruomenių turto sąrašai.

Lietuvos žydų bendruomenės sąraše buvo 145, o Pasaulio žydų turto organizacijos pateiktame sąraše - 150 objektų. Šiuos sąrašus sulyginus ir sujungus, bendrą sąrašą sudarė 190 objektų.

Archyvų departamento darbo grupė daugiausia dėmesio skyrė 75 objektams, kurie buvo pažymėti kaip išlikę. Archyvuose pavyko rasti 64 pastatų dokumentus. Keturių pastatų dokumentai rodė, kad jie priklausė ne žydų bendruomenei, o buvo privati žydų nuosavybė.

Dokumentų paieškai Vyriausybė iš savo rezervo skyrė 110 tūkst. litų.

Lietuvos įstatymai nenumato grąžinti žydų bendruomenėms priklausiusį turtą, tačiau dabar rengiamas įstatymo dėl religinių bendruomenių turto grąžinimo papildymas. Pataisas tikimasi priimti po to, kai bus išsiaiškintos visos žydų bendruomenės pretenzijos į nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojas Josifas Parasonis dienraščiui tvirtino, kad ketinama reikšti ir daugiau pretenzijų į nekilnojamąjį turtą. Kai kuriuose žydų organizacijų sudarytuose sąrašuose yra daugiau nei tūkstantis pastatų.

Anot J.Parasonio, žydai niekad neskirstė turto į bendruomeninį, religinį ar kitokį. Visi žydų gyvenimo reikalai buvo sprendžiami bendruomenėse. Joms priklausė mokyklos, ligoninės, pirtys, labdaros organizacijos.

Antrojo pasaulinio karo metu šis turtas buvo išgrobstytas, nacionalizuotas, sunaikintas. Todėl, siekiant istorinio teisingumo, būtina grąžinti visą bendruomenių turtą, mano J.Parsonas.

Šiuo metu renkama informacija apie visus prieš karą žydų turėtus pastatus. Žydai tikisi, jog anksčiau arba vėliau bus svarstoma, kaip kompensuoti ir už neišlikusius pastatus.

Jau rasta duomenų apie 550 sinagogų. Vien Vilniuje prieš karą veikė daugiau nei šimtas maldos namų. Taip pat rasta 400 žydų mokyklų, dabar ieškoma dokumentų apie kitus pastatus, kurių dauguma neišlikę.

Žydai sieks, kad į bendruomenės turto sąvoką būtų įtraukti ir žemės sklypai, kur stovėjo žydams priklausę pastatai, taip pat jų pamatai.

Lietuvos, kaip ir kitų pasaulio šalių, žydų turto grąžinimą remia trys įtakingos pasaulio žydų organizacijos - Pasaulio žydų turto restitucijos organizacija Jeruzalėje, Amerikos žydų komitetas Vašingtone bei Amerikos žydų jungtinis paskirstymo komitetas (JOINT).

Dalis lėšų iš sugrąžinto žydų turto skiriama Pasaulio žydų turto restitucijos organizacijos veiklai finansuoti. Niujorke įsikūręs JOINT šiuo metu išlaiko visą Lietuvoje gyvenančią žydų bendruomenę.

Remiama ne tik organizacijos veikla, tačiau ir socialinės paramos programos - veikia medicinos centras, rengiamos vaikų stovyklos, remontuojamos bendruomenės patalpos.

Ši organizacija moka ir advokatams, rengiantiems įstatymo dėl žydų bendruomenių turto grąžinimo pataisas bei ieškantiems išlikusių dokumentų į turėtus žydų pastatus.

Oficialaus surašymo duomenimis, 2001 metais Lietuvoje gyveno 4 tūkst. žydų, iš kurių daugiau nei 3 tūkst. - Vilniuje.

http://www.sex-pazintys.lt

Liberalų ir centro sąjungos pirmininkui Artūrui Zuokui keli jo pavaduotojai pasiūlė atsistatydinti iš partijos vadovo posto. Eltos žiniomis, šeštadienį su A.Zuoku buvo susitikę jo pavaduotojas partijoje Kęstutis Glaveckas ir valdybos narys Gintaras Steponavičius, taip pat ir liberalcentristų partijai kol kas nepriklausąs, tačiau šios partijos rinkimų sąrašo lyderiu buvęs Petras Auštrevičius.

Neoficialiomis žiniomis, jie ir pasiūlė A.Zuokui pačiam atsistatydinti iš partijos pirmininko posto bei kartu perspėjo apie tai, jog priešingu atveju gali suklibėti ir A.Zuoko kaip Vilniaus mero kėdė.

Tai, jog toks pokalbis vyko, pripažino ir A.Zuokas, tačiau plačiau jį atsisakė komentuoti.

“Negaliu šitų dalykų komentuoti, nes tai yra partijos vidaus reikalai. Be to, nenoriu komentuoti siūlymų, kuriuos kažkodėl teikia ir partijai nepriklausą asmenys”, - turėdamas omenyje P.Auštrevičių Eltai sekmadienį sakė A.Zuokas.

Komentuoti šeštadienį įvykusį susitikimą su A.Zuoku atsisakė ir G.Steponavičius. Paklaustas, ar A.Zuokui buvo pasiūlyta atsistatydinti, G.Steponavičius atsakė: “Nieko nekomentuosiu. Tai buvo privatus susitikimas, būtų absurdiška dabar jį komentuoti”.

Apie A.Zuokui pateiktą ultimatumą patvirtino girdėjęs ir Seimo liberalcentristų frakcijos seniūnas Algis Čaplikas.

“Taip, girdėjau, kad buvo pateiktas toks ultimatyvus siūlymas. Jis tiesiog yra šokiruojantis ir kenkiantis partijos autoritetui. Nuo kada partijos nariai pradeda dalinti Vilniaus mero postą, neturėdami tam net įgaliojimų?” - sakė A.Čaplikas. Jis teigė girdėjęs ir daugiau keistų sąlygų, keltų A.Zuokui, tačiau jų neatskleidė.

A.Čapliko teigimu, tokį kelių partijos narių pateiktą ultimatumą greičiausiai vėl turėtų svarstyti partijos etikos komisija.

ELTA primena, jog šią savaitę partijos etikos komisijai buvo apskųstas europarlamentaras Eugenijus Gentvilas. Jis viešai pareiškė, jog pastaruoju metu Liberalų ir centro sąjungai tenka rūpintis ne valstybės reikalais, bet partijos vadovo A.Zuoko problemomis. E.Gentvilas jau anksčiau yra pareiškęs, jog A.Zuokas turėtų pasitraukti iš partijos vadovo pareigų.

Pagal Liberalų sąjungos, Centro sąjungos ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos jungimosi sutartį, ne vėliau kaip praėjus 4 mėnesiams po Seimo rinkimų turi būti sušauktas LiCS kongresas, formaliai užbaigsiantis trijų partijų jungimosi etapą.

Trečiadienį kalbėdamas Eltai A.Zuokas neigė, kad per sausį arba vasarį planuojamą rengti kongresą vyks LiCS pirmininko rinkimai. Tačiau ir G.Steponavičius, ir liberalcentristas Eligijus Masiulis tokios galimybės nepaneigė. “Jungimosi sutartis numato ir vadovybės pasikeitimą per šį kongresą - naujos partijos tarybos bei valdybos rinkimus. Neatmesčiau ir partijos pirmininko rinkimų klausimo”, - tvirtino G.Steponavičius.

http://www.chookpoop.com

At the board, lapses in logic may be punished harshly, making our errors painfully easy to see. Away from the board, logical lapses in our study of chess can have even harsher consequences but the underlying errors are much harder to identify and correct. This is especially true in our study of openings, where even the most intelligent and logical players can buy into approaches that are misguided.

Certain comments are red flags that your approach to opening study may not be as objective and as logical as it should be. See how many of these you’ve said or thought.

1) “I must avoid theory.”

This is certainly an understandable sentiment. Leave the theory to the chess professionals. It’s just not practical for a non-professional to compete in the theory arena, right?

I think this comment is misguided for several reasons. Opening theory consists of what strong players have played before, and nobody can absorb much of it. Consider an opponent who knows opening theory better than you do. If he’s a strong player his strongest weapon is his overall playing ability, not what he knows about book moves. If he’s a weak player, good, all you have to do is out-debate a parrot.

Don’t treat theory as a dirty word. Understanding some of what strong players have played before allows you to stand on the shoulders of giants when you have to face tough competition. Play discredited openings and gambits if you wish, but recognize that if you do you are only playing for recreation, not for improvement.

2) “I need to play an easy opening I’m comfortable with.”

Many players become attracted to openings like the Colle, the London, the King’s Indian Attack, or the Dutch Stonewall. At first glance, they may even look like a perfect solution to your opening study problems. You can almost close your eyes to what your opponent is doing, set up your pieces just so, and you magically get a playable game. Sounds almost too good to be true, doesn’t it?

I term such openings “seductive” because, despite their apparent beauty, all is not as rosy as it appears. One big problem with openings where you don’t have to think, is that’s just what you’ll do - not think. It is possible to play these openings well, and improve while doing it, but it takes far more will power than most players have. Also, remember that if you’re just setting up your pieces without much thought, you’re not posing problems for your opponent, and he might be even happier with the resulting position than you are.

You can’t play good chess on auto-pilot and you should beware of openings that have that feature as a primary selling point.

3) “I need to dictate play with a forcing opening.”

A nice fantasy, but it isn’t logical or realistic. If you could do this to your opponent, why couldn’t he do it to you? White and Black get to take turns so the opening you arrive at is a collaborative effort. A consequence of this observation is that, to be a strong chess player, you have to be a “universal” chess player. No matter how you try to steer a chess game your way, you’re going to face a wide variety of positions, some you like more than others. You have to work on all aspects of your game so you can play all those positions well.

Some books tout “universal” all-you-need-to-know openings such as 1…d6 or 1…g6, implying Black is forcing White to dance to Black’s tune. These are legitimate openings but White has enormous freedom in choosing how to respond. Black isn’t forcing much on White besides the name of the opening.

4) “I got clobbered because I didn’t know the theory of the opening.”

This is extremely rare, and only occurs when both players choose to go into a variation known to be so sharp that a memory lapse can be instantly fatal. More likely you lost because you ran into a stronger player or you didn’t play as strongly as you could have. You can’t play chess by trying to “remember what you’re supposed to do” in every position.

You can, however, navigate an opening very well once you understand some of the common ideas and strategies of an opening. Playing over annotated games in that opening helps. So does reading books about a particular opening.

5) “I have to play to avoid that particular annoying opening.”

Yes, there are openings and variations we’d rather not face, but there’s no opening so fearsome that it justifies bypassing good openings or good moves. Don’t throw the baby out with the bath water.

One way to deal with the annoyance is to study the opening enough that you understand it and actually look forward to facing it, to make use of your study if nothing else. Another way is to flip the board around - try playing the annoying opening yourself.

6) “I’m playing this opening temporarily.”

“Temporary” can be forever. If you’re playing an opening you know doesn’t belong in a quality repertoire, you’d better find a way to start playing the quality openings soon.

7) “I’ll play this opening after I learn it.”

This is a chicken-and-egg problem. You can study as long as you want, but you won’t really learn an opening until you start playing it. I agree with GM Alex Yermolinsky’s advice in The Road to Chess Improvement. To add an opening to your repertoire, start playing it. It’s scary but I think it’s the most productive way to learn an opening.

Learning means trying new things. If you’re too cautious you won’t get the long term improvement you’re capable of.

8) “I need to overhaul my opening repertoire.”

After some bad tournament results, it’s tempting and common to identify your opening repertoire as the culprit. Even strong players fall in this trap. It is a way to rationalize a fun activity (playing around with different openings) instead of taking a cold hard look at your own play. The latter may not be fun, and may be downright sobering in fact, but it’s far more likely to lead to serious improvement. If you’re already playing respectable openings, make sure your wish to overhaul your repertoire is based on a mismatch between the openings and your playing style, and not because your recent weak play has you looking for a scapegoat.

The danger of the red flags is that they all sound reasonable, they have a grain of truth, and they may lead a chess player down a dead-end path. A successful approach to studying openings should be based on objective observations and self assessment.

Observe that the openings you play give you a framework on which to hang what you learn about chess. Remember that you’re playing chess, not openings. You don’t need a broad opening repertoire but you should find openings that fit your personality and style. One way to find such openings is to play over games and see which openings and positions just feel right to you. Obviously you don’t want openings that feel boring or terrifying, but be prepared to push the envelope of what you feel comfortable with. It’s almost impossible to be completely happy with every variation of every opening in your repertoire.

To zoom in on a quality opening that you could start learning now rather than later, ask yourself what you would play if you had to commit to an opening for the rest of your career, or if your opponents knew which opening you were going to play. If you find an opening you’re happy with, you can often find a Grandmaster “mentor” who plays it and then see what else he plays to round out your repertoire.

Above all, if you want to improve, think long term. Even if you’re at the bottom of the food chain now and are content to play safe, start thinking about to the weapons you will need to start beating stronger opposition.

*****
This article appeared in the January 2004 issue of Northwest Chess.

http://www.sarasheridan.com

Informacijos šaltinis:

Pirmoji sekso prekių parduotuvė Lietuvoje įkurta prieš dešimt metų. Tada jos savininkai nuogąstavo, kad senyvos moterėlės neateitų daužyti langų. Dabar tokio tipo įstaigos jau tapo įprastos ir vis daugiau lietuvaičių išdrįsta jose apsilankyti. “Sveikata ir grožis” nutarė išsiaiškinti, kokios sekso prekės mūsų tautiečių mėgstamiausios.

Intymių prekių dažniausiai įsigyja vidutinio amžiaus pasiturintys vyrai. Tačiau pastaraisiais metais sekso parduotuvėse vis dažniau lankosi ir moterys. Klientų amžius - nuo 18 iki 80 metų, tačiau dažniausia užsuka sulaukusieji 30-40.
Čia perkamos dovanos ne tik antrajai pusei, bet ir bendradarbiams. Sekso prekių kainos yra gan didelės, todėl jas išgali įsigyti tik daugiau pajamų turintys žmonės.

Imitatoriai

Falo imitatoriai - realaus dydžio ir pavidalo dirbtiniai peniai, pagaminti iš specialios, primenančios tikrą, dirbtinės odos, išrastos vos prieš keletą metų. Ši medžiaga buvo kuriama protezams, tačiau masiškai išplito ir sekso prekių pramonėje.

Penio imitatoriai gaminami pagal tikrus pornografijos žvaigždžių pasididžiavimo atspaudus. Kartu galima įsigyti ir vaizdajuosčių, kuriose jų savininkai demonstruoja savo sugebėjimus. Dirbtiniai peniai gaminami su specialia kojele, kad būtų galima prilipinti prie lygaus paviršiaus. Paprastai moterys šią prekę pasikabina vonioje. Kainos - nuo 250 iki 1000 litų.

Prezervatyvai

Būna vienkartiniai ir daugkartinio naudojimo, įvairių spalvų, kvapūs, neutralizuojantys spermą, su įvairiais išgaubimais, nelygumais, skiauterėlėmis, animacinių filmų herojų veidais, žvėreliais. Jaunimas dažniausiai perka kvepiančius ir spalvotus. Mėgstamiausios spalvos - juoda, žalia, raudona. Sekso prekių parduotuvėse parduodami Lenkijoje gaminami mėtų, braškių ir kavos aromato spalvoti prezervatyvai, sukurti Korėjos rinkai. Jie yra mažesni nei įprastai, todėl pirkdami būkite atidūs.

Solidesni vyrai dažnai įsigyja daugkartinio naudojimo prezervatyvų su brangakmenių imitacija. Ant prezervatyvų išlieti specialūs guminiai bumbuliukai nudažomi spindinčiomis spalvomis ir primena karališką papuošalą. Kainos: vienkartinių prezervatyvų - nuo 1 iki 20 litų, daugkartinių - 30-100 litų.

Kremai

Lubrikuojantys kremai skirti tam, kad būtų lengviau įvesti varpą, taip pat oraliniam seksui - nes būna įvairių kvapų - šokolado, braškių, mango, kivių, vyšnių, aviečių, karamelės, kramtomosios gumos, vanilės ir panašiai. Visi lubrikantai gaminami vandens pagrindu, todėl gali būti naudojami su prezervatyvu ar vibratoriumi. Jie nesukelia alergijos. Yra specialių kremų analiniam seksui su įtrūkimus gydančiomis medžiagomis. Kainos - nuo 9 iki 100 litų.

Vibratoriai

Matyt, robinzonė Ieva ir žiniasklaida pasitarnavo, kad pastaraisiais mėnesiais vibratoriai tapo viena perkamiausių sekso prekių. Jos gaminamos įvairių dydžių ir formų, iš plastmasės, latekso, dirbtinės odos. Lietuvoje populiariausi dantų krapštuko dydžio (vadinamieji nedideli 10-15 centimetrų ilgio dirbtiniai falai) metaliniai vibratoriai. Keista, bet paprastai juos perka vyrai. Kainos - nuo 50 iki 750 litų.

Žiedai

Meilės žiedai - specialūs ant varpos maunami latekso žiedai pojūčiams sustiprinti. Jie labai tamprūs, gaminami iš labai švelnios medžiagos, įvairių formų ir dydžių, su dygliukais, žirneliais ir kitokiais išgaubimais. Gali būti su specialiu išgaubimu klitoriui stimuliuoti. Labai populiari vadinamoji ožio akis - iš natūralaus ožio kailio padarytas tamprus plaukuotas žiedas. Kainos - nuo 35 iki 55 litų.Suvenyrai

Jie dažniausiai perkami dovanoms. Tai įvairūs indai ir buities daiktai - peleninės, taupyklės, bokalai su erotiniais motyvais, statulėlės, prisukamos besimylinčios porelės, vienuoliai, pajudinus iškišantys varpas, vyriško organo formos lūpdažiai, tušinukai ir kokteilių šiaudeliai. Taip pat marškinėliai, užrašų knygelės, švilpukai, net dantų šepetėliai jaunavedžiams - vaizduojantys nuogus vyro ir moters kūnus.

Valentino dienos, Kalėdų ir gimtadienio progomis vyrai savo mylimosioms perka dirbtines gėles, kuriose paslėptos miniatiūrinės apatinės kelnaitės. Kainos - nuo 20 iki 100 litų.

Žurnalai

Erotikos žurnalų niekada neperka moterys. Pagrindiniai pirkėjai - vyresni vyrai. Paprastai jie nori atviresnių nuotraukų, tačiau tokio pobūdžio leidinių kol kas galima atsivežti tik iš užsienio ar nelegaliai įsigyti turguje. Kainos - nuo 15 iki 30 litų.

Burbuliukai

Burbuliukus analiniam seksui dažniausiai perka gėjai. Analiniai burbuliukai būna kelių ilgių ir skirtingų dydžių, iš standžios ir tvirtos medžiagos, tačiau aptakios ir nežeidžiančios odos. Kainos - nuo 96 iki 120 litų. Rutuliukai

Jau senovėje Japonijos geišos į makštį įsidėdavo tam tikrus iš brangiųjų metalų ar brangaus medžio išlietus rutuliukus tam, kad tvirtėtų tarpvietės raumenys. Dabar gydytojai tokius naudoti rekomenduoja po gimdymo. Jie gaminami ir su pultu - vibruojantys. Nedidelį pultą paprasčiausiai galima paslėpti kišenėje.

Kainos - nuo 60 iki 100 litų.

Apatiniai

Vyrai dažniausiai perka prabangius nėriniuotus apatinio trikotažo komplektėlius, keliaraiščius, kojines, o moterys renkasi humoristines vyriškas kelnaites su įvairių žvėrelių - drambliukų, gyvačių, žirafų, katinų - kaukėmis. Kainos - nuo 50 iki kelių šimtų litų.

ŽIVILĖ MARČĖNAITĖ

http://www.emogirls.eu